Jei Artimuosiuose Rytuose vėl prasidės karas, ar pasikartos naftos krizė?

Artimieji Rytai yra svarbiausias pasaulyje naftos gavybos regionas ir nestabiliausias geopolitinis regionas. Konfliktas tarp Palestinos ir Izraelio turi ilgą istoriją, dažnai pasibaigęs vietiniais karais ar teroristiniais išpuoliais.

2023 m. spalio 7 d. palestiniečių ginkluota organizacija „Hamas“ iš Gazos ruožo į Izraelį paleido šimtus raketų, o Izraelis surengė daugybę oro antskrydžių Gazos ruože. Konfliktas tarp abiejų pusių nusinešė šimtus žuvusiųjų ir aukų, taip pat sulaukė didelio tarptautinės bendruomenės dėmesio ir pasmerkimo. Palestinos ir Izraelio konflikto įtaka tarptautinėms naftos kainoms daugiausia atsispindi dviem aspektais: pirma, jis padidina rizikos vengimo jausmą rinkoje, todėl investuotojai parduoda rizikingą turtą ir kreipiasi į auksą, žalią naftą ir kitą saugaus prieglobsčio turtą. ; antra, tai didina naftos kainas Artimuosiuose Rytuose Dėl tiekimo neapibrėžtumo kilo susirūpinimas, kad konfliktas gali išplisti į kitas svarbias naftą gaminančias šalis, tokias kaip Iranas ir Irakas, arba turėti įtakos naftos transportavimo saugumui. Todėl prasidėjus Palestinos ir Izraelio konfliktui tarptautinės naftos kainos smarkiai išaugo.

Tačiau pramonės atstovai mano, kad dabartinis Palestinos ir Izraelio konflikto etapas bus sunkus atkartoti 1973 m. naftos krizę ir turės ribotą poveikį naftos kainų augimui. Priežastys yra šios: Pirma, nei Palestina, nei Izraelis nėra pagrindiniai naftos gamintojai ar vartotojai ir neturi tiesioginio poveikio naftos rinkai; antra, pasaulinė naftos pasiūla ir paklausa šiuo metu yra santykinai subalansuotos, o OPEC+ aljansas suteikė paramą naftos kainoms, savanoriškai apkarpydamas gavybą. Trečia, kaip didžiausia pasaulyje naftos gamintoja ir vartotoja, Jungtinės Valstijos turi pakankamai strateginių atsargų ir skalūnų dujų išteklių, kurie prireikus gali išleisti atsargas; ketvirta, dabartinis Palestinos ir Izraelio konfliktas dar neperaugo į plataus masto karą, o kitos naftą išgaunančios šalys taip pat neketina kištis ar palaikyti kurią nors pusę. Žinoma, šie sprendimai pagrįsti prielaida, kad konfliktas dar labiau nepaaštrės. Apibendrinant galima pasakyti, kad Artimuosiuose Rytuose „miltelių statinė“ vėl įsižiebė, o tarptautinės naftos kainos šoktelėjo, tačiau naftos krizės pasikartojimas greičiausiai nepasikartos. Žinoma, tai nereiškia, kad galima nepaisyti politinės rizikos ir naftos rinkos nepastovumo Artimuosiuose Rytuose.

Be to, naftos rinka šiandien visiškai skiriasi nuo tos, kuri buvo 1973 m.

Intuityviai žiūrint, net jei OPEC imsis tokių priemonių, kaip gavybos mažinimas ir embargai, tai neturės tokio poveikio kaip 1973 m. Viena vertus, taip yra todėl, kad pasaulinė naftos gavybos struktūra tapo įvairesnė, kita vertus, todėl, kad naftos pakito ir tarptautinėje energetikos struktūroje.

1973 m. daugiau nei 50 % pasaulinės energijos sunaudojo nafta ir apie 20 % – gamtinės dujos. Iki 2022 m. naftos dalis sumažės iki 30 proc., o gamtinės dujos vis dar sudarys apie 20 proc. Naftos svarba labai sumažėjo.

Tačiau net ir sumažėjus naftos proporcijai, naftą išgaunančios šalys vis tiek gali padidinti naftos kainas, ženkliai sumažindamos gavybą (nediskutuosime, ar tai darys). Bet ar Saudo Arabija ar OPEC turi tokią stiprią valią?

Išskyrus naftos kainų nuosmukį 2020 m. dėl epidemijos, OPEC pastaraisiais metais nesiryžo imtis ekstremalios gavybos mažinimo ir kainų apsaugos politikos. Tai turi esminę logiką: dabartinio pereinamojo laikotarpio energetikos kontekste pernelyg aukštos naftos kainos gali paspartinti naftos pakeitimo procesą, o tai sumažins naftos paklausą ir turės įtakos naftą gaminančių šalių interesams.

Šiandien, 2023 m., net jei OPEC imsis gavybos mažinimo priemonių, gali atsirasti neaiškių veiksnių, tokių kaip Rusijos gamybos mažinimas. Todėl, nepaliesdamos savo pagrindinių interesų, naftą išgaunančios šalys, kurioms atstovauja Saudo Arabija, vargu ar atnaujins atsako priemones, panašias į 1973 m.

Be to, dar vienas esminis skirtumas tarp dabartinių ir 1973 m. yra būtent 1973 m. krizės rezultatas: tiek JAV, tiek Europa turi tam tikrą kiekį naftos atsargų.

JAV naftos atsargos pastaraisiais metais tapo pagrindiniu veiksniu, turinčiu įtakos naftos kainoms. Nors „Goldman Sachs“ skaičiavimais, JAV naftos atsargos yra žemiausios per 40 metų. Tačiau jei ištiks didžiulė naftos krizė, ši biudžeto dalis vis tiek gali kompensuoti tam tikrą poveikį.